LAT CBS TK 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-856/2000 Vilniaus miesto valdyba prieš Vilniaus knygos draugiją (Teismų praktika, 2001, Nr. 14) {senatis-terminai.docx}

Advokatas Raimondas Pakšys atstovavo Vilniaus miesto valdybai nuo ieškinio patikslinimo.

Teismų praktikos skelbta nutarties santrauka.

Dėl ieškininės senaties termino paskirties

Ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str.), į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Sprendžiant, ar ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina atsižvelgti tiek į ginčo esmę, tiek į ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

 

Pranešėjas V.Mikelėnas

Pranešėja apeliacinės instancijos teisme R. Gudžiūnienė

Pirmosios instancijos teismo teisėja R. S. Alimienė

Civ.byla Nr. 3K-3-856/2000

Kategorija 43

N U T A R T I S

2000 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko A. Spiečiaus,

teisėjų V.Mikelėno ir A. Simniškio,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo – Vilniaus miesto valdybos ir atsakovo pagal priešieškinį – Lietuvos Respublikos Vyriausybės – kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo – Vilniaus miesto valdybos – ieškinį atsakovui Vilniaus knygos draugijai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš patalpų bei Lietuvos knygos draugijos ir Vilniaus knygos draugijos priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Vilniaus miesto valdybai dėl Vyriausybės nutarimo, miesto valdybos potvarkio panaikinimo ir nuosavybės teisės į patalpas pripažinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

NUSTATĖ:

Ieškovas – Vilniaus miesto valdyba – 1998 m. birželio 24 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą. Ieškininiame pareiškime ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkiu Nr. 2037 V buvo nuspręsta išnuomoti ne konkurso tvarka 5 metams Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai (toliau – Vilniaus knygos draugija) negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) Vilniuje. 1998 m. sausio 26 d. Valdyba sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1259, kuria perdavė Vilniaus knygos draugijai 69,32 kv.m bendro ploto negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Patalpos Vilniaus knygos draugijai buvo perduotos nuomos teise naudoti jas tarnybinėms patalpoms. 1998 m. balandžio 2 d. patikrinus, kaip naudojamos nuomojamos negyvenamosios patalpos, statinių ir patalpų apžiūros aktu nustatyta, kad Vilniaus knygos draugija dalį jai išnuomotų patalpų naudoja ne pagal paskirtį – 25,42 kv.m ploto patalpose vykdoma komercinė veikla – prekyba knygomis. Vilniaus knygos draugija, vykdydama komercinę veiklą (prekybą knygomis ir, pagal draugijos įstatų 2.7 punktą, kultūros paskirties bei kanceliarinėmis prekėmis, suvenyrais, meno kūriniais) pažeidė Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymo 2 straipsnį. Tokia veikla prieštarauja ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymui, nes šio įstatymo 6 straipsnyje išvardintų subjektų, galinčių užsiimti ūkine-komercine veikla, sąraše visuomeninės organizacijos nėra numatytos. Prekyba knygomis bei Vilniaus knygos draugijos įstatų 2.7 punkte numatytomis prekėmis (duomenys neskelbtini) patalpose prieštarauja ir negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 1259 1 ir 5.1 punktams, nes šia sutartimi (duomenys neskelbtini) esančios patalpos Vilniaus knygos draugijai buvo išnuomotos kaip tarnybinės. Ieškovo nuomone, atsakovo – Vilniaus knygos draugijos – nuomojamose (duomenys neskelbtini) patalpose vykdoma komercinė veikla pagal Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 1259 12.2 punktą yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Ieškovas – Vilniaus miesto valdyba, remdamasis Lietuvos CK 47, 49 ir 312 straipsniais, prašė teismą tarp Vilniaus miesto valdybos ir Vilniaus knygos draugijos 1998 m. sausio 26 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1259 pripažinti netekusia galios ir iškeldinti Vilniaus knygos draugiją iš negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

1998 m. gruodžio 9 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovas – Vilniaus miesto valdyba – patikslino savo ieškininius reikalavimus ir, remdamasis Lietuvos CK 6, 47, 305, 312 bei 314 straipsniais, prašė teismą 1998 m. sausio 26 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nutraukti prieš terminą bei įpareigoti atsakovą – Vilniaus knygos draugiją – grąžinti ieškovui patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b.l. 121).

Atsakovas – Vilniaus knygos draugija – 1998 m. rugpjūčio 14 d. pareiškė priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Vilniaus miesto valdybai ir prašė teismą panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” bei Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkį Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo”, atstatyti praleistą ieškininės senaties terminą šiems aktams ginčyti bei pripažinti Vilniaus miesto knygų draugijai nuosavybės teisę į 69,32 kv.m ploto patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad iki 1987 m. gruodžio 11 d. patalpa (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo trijų kambarių butas, kuriame gyveno A. J. bei V. J. keturių asmenų šeima. Iš Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos lėšų, remiantis 1987 m. birželio 2 d. sutartimi, sudaryta tarp Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto ir Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos, buvo pastatyti du komunaliniai butai, į kuriuos persikėlė gyventi A. J. bei V. J. šeimos. Persikėlus minėtoms šeimoms iš buvusio buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šios patalpos turto mainų sutarties principu buvo paskirtos Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai. Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos lėšomis pastatytus butus 1991 m. rugpjūčio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimis valstybė pardavė šių butų nuomininkams, t.y. šiuos butus privatizavo. Lietuvos knygos draugija yra Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos teisių perėmėja. Lietuvos knygos draugija visą laiką naudojosi ir tebesinaudoja patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Vilniaus miesto valdyba nepagrįstai ginčo patalpas laiko priklausančiomis joms nuosavybės teisėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, faktiškai pripažindama Lietuvos knygos draugijos nuosavybės teisę į šią patalpą, 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkiu Nr. 1186 p neatlygintinai perdavė ginčo patalpas Lietuvos knygos draugijai. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” ir šio nutarimo pagrindu priimtas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkis Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” turėtų būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, nes turtą valdyti, juo naudotis bei disponuoti turi teisę tik turto savininkas (Lietuvos CK 96 str.). Pagal Lietuvos CK 4 straipsnį civilinės teisės atsiranda iš fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmų, kurie nors įstatymuose ir nenumatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises. Atsakovai, žinodami patalpų įsigijimo aplinkybes, be pagrindo atsisako pripažinti Lietuvos knygos draugijos nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir, pažeisdami Lietuvos CK 512 straipsnį, siekia įgyti teisę į ginčo patalpas Lietuvos knygos draugijos sąskaita. Atsakovas priešieškinyje nurodė ne kartą kreipęsis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Vilniaus miesto valdybą, prašydamas priimti administracinį aktą dėl ginčo patalpų pripažinimo Lietuvos knygos draugijos arba Vilniaus knygos draugijos nuosavybe, tačiau tokio akto priėmimas buvo atidėliojamas įvairiomis dingstimis, todėl ieškininės senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir turėtų būti atstatytas (CK 90 str.) (b.l. 27-30).

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2000 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovo – Vilniaus miesto valdybos – ieškinį atmetė, o atsakovo – Vilniaus knygos draugijos – priešieškinį patenkino – panaikino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkį Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” ir pripažino Vilniaus miesto knygų draugijai nuosavybės teisę į 69,32 kv.m ploto patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas sprendime nurodė byloje esančius rašytinius įrodymus patvirtinant, kad Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas 1985 m. balandžio 19 d. ir 1987 m. gegužės 29 d. sprendimais Nr. 135 bei Nr. 175 paskyrė Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai kapitalinių įdėjimų limitą 216 kv.m bendrojo gyvenamojo ploto dalinei butų statybai, numatant į tuos butus perkelti šeimas, gyvenančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o atsilaisvinusias patalpas perduoti draugijai (b.l. 73-78, 91-94, 90-102). Šių sprendimų pagrindu Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas ir Savanoriškoji knygos bičiulių draugija 1985 m. gegužės 6 d. ir 1986 m. birželio 2 d. pasirašė kapitalinės statybos rangos sutartis Nr. 103 ir Nr. 110 (b.l. 33, 69). Pagal šias sutartis draugija pervedė Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai 60 tūkstančių rublių( b.l. 34, 114, 115,118). Už nurodytas lėšas buvo pastatyti 216 kv. m bendrojo gyvenamojo ploto. Iš minėtojo ploto du 96,38 kv. m bendrojo gyvenamojo ploto butai Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto 1987 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 182 buvo paskirti Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai šeimų, iškeldinamų iš (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apgyvendinimui (b.l. 70-72). To paties sprendimo pagrindu Vilniaus miesto Spalio rajono Vykdomasis komitetas 1987m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 234, šiuos vieno ir trijų kambarių butus suteikė (duomenys neskelbtini) buto gyventojams – A. J. bei V. J. šeimoms (b.l. 194-197, 198 –201). Iškėlus minėto buto gyventojus, 1987 m. gruodžio 11 d. orderiu Nr. 976, šios patalpos buvo suteiktos Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai (b.l. 35, 36). Butai, pastatyti Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos lėšomis, buvo parduoti perkeltiems iš buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams, o už parduotus butus gautos lėšos atiteko valstybei. Teismas sprendime taip pat nurodė, jog Lietuvos knygos draugija yra Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos teisių perėmėja, o Vilniaus knygos draugija yra Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybos teisių bei prievolių perėmėja (b.l. 12). Ginčo patalpos nuo 1987 metų yra valdomos ir naudojamos Lietuvos knygos draugijos ir Vilniaus knygos draugijos. Dėl nuosavybės teisių į šias patalpas nei valstybės, nei savivaldybės institucijos pretenzijų nereiškė ir jomis nesirūpino. Vilniaus knygos draugija savo lėšomis atliko ginčo patalpų einamąjį ir kapitalinį remontus. Nei įstatymu, nei kokiu kitu normatyviniu aktu ginčo patalpos Vilniaus miesto valdybai nebuvo perduotos. Teismas sprendime konstatavo, kad, tuometinei Vilniaus miesto valdymo institucijai ir Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai pasirašius 1985 metų ir 1987 metų sutartis dėl lėšų panaudojimo statybai, tarp šalių susiklostė atitinkami prievoliniai santykiai (CK 166 str.). Savanoriškoji knygos bičiulių draugija iš savo pusės visiškai įvykdė prievolinius įsipareigojimus – perdavė draugijos lėšas, už kurias buvo pastatyti butai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė butus, pastatytus draugijos lėšomis, pardavė gyventojams, pasilikdama sau už juos gautas lėšas, tačiau draugijai perduotų negyvenamųjų patalpų nuosavybės klausimo iki galo neišsprendė. Vyriausybė, vykdydama įsipareigojimus, 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkiu Nr. 1186 p perdavė negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje draugijai neatlygintinai naudotis, nes tuo metu nebuvo įstatymo, leidžiančio perduoti patalpas draugijos nuosavybėn. Šio potvarkio pagrindu Vilniaus miesto valdyba paruošė potvarkį Nr. 374 V dėl patalpų perdavimo draugijai neatlygintinai naudotis, tačiau jo svarstymui nepateikė, o vėliau šio klausimo sprendimą atidėliojo aiškindama nesant įstatymo, reglamentuojančio valstybės žinioje esančio turto perdavimą organizacijoms, kurių lėšomis toks turtas buvo įgytas. Tik 1998 m. gegužės 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729, kurio 17 straipsnyje numatyta galimybė perduoti turtą kitų subjektų nuosavybėn. Teismas sprendime pažymėjo, kad iki ieškinio pareiškimo nei valstybė, nei savivaldybė Vilniaus knygos draugijai pretenzijų dėl ginčo patalpų nereiškė, atvirkščiai – iš dalies vykdė įsipareigojimus dėl minėtų patalpų perdavimo Vilniaus knygos draugijai administraciniu aktu, todėl ieškininės senaties terminas laikytinas praleistu dėl svarbių priežasčių ir atstatytinas (CK 90 str.). Teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 870, kuriuo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkis Nr. 1186p dėl patalpų perdavimo neatlygintinai naudotis Lietuvos knygos bičiulių draugijai, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkį Nr. 1186p, atsirado tam tikri teisinai santykiai, o šių santykių dalyviams atsirado atitinkamos teisės ir pareigos, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 870 negalėjo įsiterpti į atsiradusius teisinius santykius, vienu administraciniu aktu įteisintus teisinius santykius panaikindama kitu administraciniu aktu. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkis Nr. 2037 V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” naikintinas kaip priimtas neteisėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 870 pagrindu. Teismas sprendime konstatavo tiesiogiai ginčo santykius reguliuojančio įstatymo nesant, todėl, teismo nuomone, taikytinas įstatymas, reguliuojantis panašius santykius, t.y. 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729, kuriuo numatyta galimybė perduoti turtą kitų subjektų nuosavybėn ( CPK 11 str. 6, 7 d.). Remdamasis tokiais argumentais, teismas ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino (b.l. 287-289).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo – Vilniaus miesto valdybos – ir atsakovo pagal priešieškinį – Lietuvos Respublikos Vyriausybės – apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, jog kadangi ieškininių reikalavimų tenkinimas yra tiesiogiai susijęs su priešieškininių reikalavimų patenkinimu, visų pirma, svarstytinas pastarųjų reikalavimų pagrįstumas ir teismo sprendimo dalies, kuria šie reikalavimai buvo patenkinti, pagrįstumas. Kolegija konstatavo byloje esant nustatyta, kad už Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos, t.y. draugijos narių mokesčių pagrindu sukurtas lėšas pastatyti butai buvo perduoti tuometinei miesto vykdomosios valdžios institucijai, kurios teisių perėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė – juos, kaip valstybinio butų fondo butus, pardavė tų butų nuomininkams pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (b.l. 37-38, 95-96). Patalpos (duomenys neskelbtini), iš kurių gyventojai buvo perkeldinti į draugijos lėšomis pastatytus butus, orderio pagrindu buvo paskirtos naudotis draugijai (b.l. 35-36). Kolegijos nuomone, tokiu būdu turtas, sukurtas draugijos lėšomis, tapo valstybės nuosavybe, tuo tarpu valstybės institucijos draugijos nuosavybėn ginčo patalpų neperdavė. Remdamasi tuo, jog nuosavybė gali būti įgyjama ne tik sandorių ar administracinių aktų pagrindu, bet ir sukuriama įvairiais būdais, kolegija pripažino, kad draugijos nuosavybe turėję tapti butai (duomenys neskelbtini) transformavosi į draugijos nuosavybę ginčo patalpoms, kurios jai buvo paskirtos už pastatytus iš draugijos lėšų butus. Kolegija nurodė, kad, įvertinęs šias reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę taikyti įstatymo analogiją ir pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą turtą, kuris buvo sukurtas už draugijos lėšas ir atiteko valstybės institucijoms, laikyti valstybės skola draugijai, o už jį draugijai suteiktą ir draugijos nuo 1987 metų iki šiol naudojamą turtą pripažinti jos nuosavybe. Įstatymo analogijos taikymą numato Lietuvos CPK 11 straipsnio 6 dalis, todėl Vilniaus miesto valdybos apeliacinio skundo motyvas, jog apylinkės teismas nenurodė materialinės teisės normų, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad draugijos nuosavybė kildinama iš Vilniaus miesto LDT vykdomojo komiteto sprendimų ir jų pagrindu atsiradusių prievolinių santykių tarp Kapitalinės statybos valdybos bei Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nuosavybės santykius kildino iš nuomos bei panaudos santykių, kolegijos nuomone, yra nepagrįstas.

Kolegija taip pat konstatavo byloje esant pakankamai daug dokumentų, patvirtinančių, kad knygos bičiulių draugija vienokiu ar kitokiu būdu siekė realizuoti savo teises į ginčo patalpas, ir kad iki ieškinio pareiškimo teisme nebuvo kategoriškai atsisakoma svarstyti patalpų perdavimo draugijos nuosavybėn klausimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkis (b.l. 87), raštas Vilniaus miesto tarybos pirmininkui dėl patalpų perdavimo (b.l. 82), Vilniaus miesto mero atsakymas, kad patalpų perleidimo nuosavybėn klausimas buvo išnagrinėtas Vilniaus miesto savivaldybėje (b.l. 84)). Kolegijos nuomone, 1998 m. balandžio 17 d. raštas Nr. 38 patvirtina, kad knygos bičiulių draugija, susitaikydama su valstybės bei savivaldybės institucijų sąlygomis ir priimdama patalpas naudotis neatlygintinai bei sudarydama jų nuomos sutartis, vis dėlto siekė išspręsti jų perdavimo nuosavybėn klausimą, ir kol jos teisė naudotis patalpomis nebuvo kvestionuojama, reikalavimų teisme dėl ginčo patalpų nereiškė. Aplinkybė, jog iki ieškinio pareiškimo teisme draugijos teisė naudotis ginčo patalpomis nebuvo ginčijama, pripažintina svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, todėl pirmosios instancijos teismas ieškininės senaties terminą atstatė pagrįstai.

Teisėjų kolegijos nuomone, pripažinus atsakovui nuosavybės teisę į ginčo patalpas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” bei Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkis Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” tampa prieštaraujančiais nuosavybės teisinių santykių turiniui, nes pagal CK 96 straipsnį tik savininkas turi teisę valdyti, naudotis bei disponuoti jam priklausančiu turtu. Todėl nors pirmosios instancijos teismo motyvas, kad Vyriausybė negalėjo keisti teisinių santykių, atsiradusių 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkio Nr. 1186 p pagrindu, pobūdžio, nėra pagrįstas, tačiau šis klausimas teismo sprendimu iš esmės išspręstas teisingai.

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo kompetencijai priklauso norminio pobūdžio Vyriausybės aktų konstitucingumo ir atitikimo įstatymams klausimai, tuo tarpu ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra individualaus taikymo aktas, nesukuriantis bendrų teisės normų ar taisyklių, todėl bendrosios kompetencijos teismas buvo kompetentingas spręsti ginčą dėl šio akto teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ieškinį atmetąs dėl to, kad patenkintas priešieškinys. Nors, kolegijos nuomone, tokia ieškininių reikalavimų atmetimo motyvacija nėra išsami, tačiau iš esmės ji yra teisinga – pripažinus nuomininkui nuosavybės teisę į patalpas, nelieka prasmės svarstyti ieškininių reikalavimų dėl nuomos sutarties nutraukimo pagrįstumą, todėl tenkinti ieškinį ieškovo pareikštu pagrindu nebuvo teisinio pagrindo ir teismas jį atmetė pagrįstai.

Kitus Vilniaus miesto valdybos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl teismo sprendimo formos bei turinio ir teismo posėdžio tvarkos teisėjų kolegija pripažino neturėjus įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Nutartyje konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ( CPK 215 str.), o kolegija Lietuvos CPK 338 ir 339 straipsniuose numatytų pagrindų teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti nenustatė, todėl tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo (b.l. 314-318).

Kasaciniu skundu atsakovas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė – prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) teismai netinkamai taikė Lietuvos CK 90 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai atstatė ieškininės senaties terminą. Atsakovo kreipimasis į Vyriausybę ar savivaldos institucijas, o ne tiesiogiai į teismą, nepagrįstai pripažintas svarbia ieškininės senaties termino praleidimo priežastimi. Teismai nepagrįstai netaikė Lietuvos CK 85 straipsnio 2 dalies;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” panaikintas nepagrįstai, nes priimant šį nutarimą ginčo patalpos nuosavybės teise priklausė valstybei ir jas patikėjimo teise valdė Vilniaus miesto valdyba. Pagal Lietuvos CK 96 straipsnį savininkas valdo jam priklausantį turtą, juo naudojasi bei disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkio Nr. 1186 p pripažinimas netekusiu galios dar neleidžia teigti, kad buvo pakeisti tarp Vilniaus miesto savivaldybės bei Vilniaus knygos draugijos susiklostę sutartiniai santykiai. Šalių tarpusavio sutartiniai santykiai buvo pakeisti sudarius ginčo patalpų nuomos sutartį, kurios Vilniaus knygos draugija teismine tvarka neginčijo;

3) teismai nepagrįstai draugijos nuosavybės teisę į ginčo patalpas kildino iš nuomos, panaudos santykių bei iš 1985 m. gegužės 6 d. sutarties Nr. 103. Minėta sutartimi šalys nebuvo sutarusios, kad už Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos pervestas lėšas komunalinių butų statybai draugijai bus suteiktos kitos patalpos nuosavybės teise. Lietuvos CK 4 straipsnis teises ir pareigas kildina iš sandorių, be to, pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo pripažįstama ir visuomeninių organizacijų nuosavybė;

4) teismų motyvai, jog už butų statybai pervestas lėšas Vilniaus knygos draugija įgijo teisę reikalauti perduoti jai atitinkamą turtą nuosavybėn, o Vyriausybė iš dalies pripažino Lietuvos knygos draugijos nuosavybės teisę į ginčo patalpas, yra nepagrįsti, nes Vyriausybė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai tokios nuomonės nebuvo pareiškusi;

5) teismo nurodytas ieškinio atmetimo motyvas – priešieškinio patenkinimas – yra teisiškai nepagrįstas.

Atsiliepime į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasacinį skundą atsakovas – Vilniaus knygos draugija – prašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė pirmosios instancijos teisme jokio ieškinio nebuvo pareiškusi, todėl kasaciniu skundu teikiamas prašymas patenkinti ieškinį yra nepagrįstas. Kasatorius, prašydamas peržiūrėti tik Vilniaus apygardos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą, neteisingai supranta procesinius įstatymus, reglamentuojančius įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūrėjimą kasacine tvarka, todėl neturėtų būti pripažįstamas pagrįstu;

2) kasaciniame skunde įvardintos ne tos ieškininės senaties termino atstatymo priežastys, kurias nurodė bylą nagrinėję teismai. Teismai pripažino, kad atsakovas siekė realizuoti savo nuosavybės teises, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Vilniaus miesto valdyba neatsisakė tenkinti tokio prašymo, tačiau šio klausimo nesprendė motyvuojant reikiamų norminių aktų nebuvimu, t.y. teismai svarbia priežastimi pripažino ne atsakovo kreipimąsi į savivaldos institucijas ar Vyriausybę, o visiškai kitas objektyvias aplinkybes;

3) bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad Vyriausybė ir savivaldybė nepriėmė sprendimų atsisakyti perduoti ginčo patalpas atsakovo nuosavybėn, tačiau ir neatsisakė svarstyti šio klausimo, motyvuotai bei pagrįstai pripažino, kad pažeista atsakovo nuosavybės teisė turi būti ginama. Teismai, pagrįstai konstatavo, jog turtas buvo įgytas už Lietuvos knygos draugijos lėšas, pripažino draugiją nuosavybės teises į ginčo patalpas įgijus nors ir įstatyme tiesiogiai nenumatytu, bet jam neprieštaraujančiu būdu, t.y. nuosavybės pripažinimą kildino iš šio fakto, o ne iš nuomos ar panaudos santykių, kaip nurodo kasatorius. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nuosavybės teisė turi būti garantuojama ir ginama. Nesant įstatymų, reguliuojančių konkretų ginčo santykį, teismai pagrįstai vadovavosi bendraisiais Lietuvos Respublikos įstatymų pradmenimis ir jų prasme ( CPK 11 str. 6 d.). Kasatorius nepagrįstai tvirtina ginčo patalpas esant valstybės nuosavybe, o savivaldybę jas valdant patikėjimo teise, nes nėra jokių jų nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų. Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad ginčo patalpa nepriklausė butų fondui. Nei pagal iki 1994 metų galiojusią, nei pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančią CK 98 straipsnio redakciją ši patalpa valstybės nuosavybei nebuvo priskirta, todėl valstybės bei savivaldybės institucijų sprendimai ją išnuomoti prieštaravo CK 96 straipsniui, suteikiančiam teisę disponuoti turtu tik turto savininkui, ir teismai pagrįstai panaikino šiuos administracinius aktus.

Kasaciniu skundu ieškovas – Vilniaus miesto valdyba – prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. kovo 9 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant Vilniaus miesto valdybos ieškinį ir įpareigojant atsakovą – Vilniaus knygos draugiją – grąžinti ieškovui patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o priešieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) teismai netaikė Lietuvos Respublikos butų kodekso ir kitų iki 1988 metų galiojusių teisės normų, reglamentavusių gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo būdu ir tokių patalpų naudojimą;

2) teismai nei tiesiogiai, nei pagal analogiją nepagrįstai netaikė Lietuvos CK 279 ir 255 straipsnių reikalavimų sandoriams dėl dalies patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perleidimo;

3) netinkamai aiškintas ir taikytas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnis;

4) pirmosios instancijos teismo teigimu likusios laisvos patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje,turėjo būti perduotos draugijai (b.l. 73-78, 91-94, 90-102), o apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos patalpos buvo skirtos draugijai administracinių patalpų išplėtimui (b.l. 70-71), t.y. teismai nebuvo vieningi dėl sąlygos, dėl jos formulavimo ir dėl to, kieno interesais ši sąlyga buvo suformuluota;

5) apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad draugijos nuosavybe turėję tapti butai (duomenys neskelbtini) transformavosi į draugijos nuosavybę ginčo patalpoms, neatsižvelgė į tai, kad šie butai tapo valstybinio, o ne visuomeninio butų fondo dalimi pagal įstatymą, bet ne pagal susitarimą su atsakovu (Butų kodekso 5 str. 1 d., 6 str.; Lietuvos Ministrų Tarybos 1987 m. gegužės 25 d. nutarimo „Dėl priemonių respublikos butų ir komunalinio ūkio darbui toliau tobulinti” 3 p., numatęs viso miesto butų fondo perdavimą vietinėms taryboms, kiti teisės aktai);

6) pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 25, 47 straipsnius organizacija, nepriklausomai nuo jos pavaldumo, perdavusi Vykdomajam komitetui atitinkamą lėšų dalį gyvenamiesiems namams statyti dalinio dalyvavimo tvarka, neįgydavo nuosavybės teisės į už perduotas lėšas pastatytas gyvenamąsias patalpas. Organizacijų lėšomis dalinio dalyvavimo tvarka pastatytas gyvenamasis namas buvo įtraukiamas į Liaudies deputatų tarybos ( LDT) butų fondą, o tokiame pastate esančios gyvenamosios patalpos pirmąja eile buvo suteikiamos tų organizacijų darbuotojams;

7) pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavęs, jog, tuometinei Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai ir Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai pasirašius 1985 metų ir 1987 metų sutartis dėl lėšų panaudojimo statybai, tarp šalių susiklostė atitinkami prievoliniai santykiai (CK 166 str.), neįvardijo konkrečios prievolės, jai taikytinų teisės normų ir jos įvykdymo būdo ir neteisingai nurodė, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo valstybės institucijos turėjo išspręsti draugijai perduotų negyvenamųjų patalpų nuosavybės klausimą;

8) priešieškinyje atsakovas teigia, kad ginčo patalpos draugijai buvo perduotos pagal turto mainų sutartį, tačiau draugija, skirdama lėšas gyvenamųjų namų statybai dalinio dalyvavimo būdu, nuosavybės teisės į tokiu būdu pastatytus butus neįgijo, todėl nebuvo ir turto, kurį buvo galima perduoti mainais už ginčo patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje;

9) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad draugijos nuosavybės teisė atsirado iš Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimų bei jų pagrindu tarp kapitalinės statybos valdybos ir Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos sudarytų 1985 m. gegužės 6 d. bei 1987 m. birželio 2 d. sutarčių Nr. 103 bei Nr. 110. Pagal Lietuvos CK 166 straipsnį prievolės atsiranda iš sutarties arba kitokių pagrindų, nurodytų šio kodekso 4 straipsnyje, tačiau atsakovai nepateikė įrodymų apie CK 168 ir 169 straipsnio reikalavimus atitinkančių sandorių sudarymą ir jokio sandorio, išskyrus mainų, nenurodė ir neprašė jo pripažinti galiojančiu;

10) teismai neturėjo jokio pagrindo teigti, jog butų privatizavimas sukūrė, įteisino ar pažeidė kokias nors atsakovo teises, atsiradusias butų teisės normų dėl gyvenamojo ploto statybos dalinio dalyvavimo būdu pagrindu, nes butai, pastatyti už Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos pinigus, buvo privatizuoti bendra tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintas Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles;

11) pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo bei išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje” 2.1 punktą teismas, spręsdamas bylą, privalo išsiaiškinti taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams, t.y. teismai negali taikyti civilinių įstatymų santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo. Todėl teismai ginčo santykiams, atsiradusiems iki 1990 metų, nepagrįstai taikė 1998 m. gegužės 12 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnį. Teismas, taikydamas įstatymo analogiją, privalėjo remtis materialine teise, galiojusia sandorio sudarymo, bet ne ginčo nagrinėjimo metu;

12) pagal Lietuvos CK 279 straipsnio 1986 m. birželio 26 d. redakciją mainų sutartis, kurioje viena ar abi šalys yra valstybinės organizacijos, galėjo būti sudaroma tik įstatymų numatytais atvejais;

13) teismai neteisingai konstatavo, kad iki 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo priėmimo nebuvo teisės akto, leidžiančio visuomeninei organizacijai turėti turto nuosavybės teise. Teismai neįvertino aplinkybės, jog teisės aktai, galioję iki 1990 metų, buvo įtvirtinę visuomeninių organizacijų nuosavybę bei jos atsiradimo pagrindus (Lietuvos CK 106 str.);

14) pirmosios instancijos teismo nuoroda į 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnį neatitinka CPK 222 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimų, nes šis straipsnis yra bendro pobūdžio, o kiekvienas iš keturių jo punktų nukreipia į kitus įstatymus;

15) apeliacinės instancijos teismas, pagal analogiją ginčo santykiams taikydamas 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepagrįstai nusprendė turtą, sukurtą už draugijos lėšas ir atitekusį valstybės institucijoms, laikyti valstybės skola, nes nagrinėjant bylą reikalavimas valstybės prievolės atsakovui neįvykdymą pripažinti valstybės skola nebuvo pareikštas, be to, tokius santykius reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas (1996 m. rugpjūčio 22 d. Nr. I-1508);

16) mainų ar skolos grąžinimo atveju turtas, kuris mainomas ar perduodamas už skolą, turi būti įvertinamas (CK 279, 291 str.), tačiau šio ginčo atveju joks vertinimas nebuvo atliktas;

17) teismai pažeidė Lietuvos CPK 65, 217 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nenustatė svarbių bylos aplinkybių, netinkamai motyvavo savo išvadas (ieškinį atmetė argumentuodami tik priešieškinio patenkinimu);

18) teismai be jokio pagrindo 1987 m. gruodžio 11 d. orderiui Nr. 967, kuriuo atsakovams buvo paskirtos ginčo patalpos, suteikė nuosavybės teises į tas patalpas suteikiančio dokumento prasmę, motyvuojant, kad pagal Butų kodekso 49 straipsnio 1 dalį vykdomojo komiteto piliečiui išduotas orderis buvo vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Teismai negalėjo terminuoto patalpų valdymo nuomos pagrindais aplinkybei suteikti įgyjamosios senaties prasmę;

19) teismai neatsižvelgė į tai, kad terminas įregistruoti mainų sutarčiai (CK 279 str. 2 d., 255 str.) ar kitam tiesiogiai įstatyme nenumatytam sandoriui dėl dalies gyvenamojo namo nuosavybės teisės perleidimo (pagal analogiją) yra imperatyvaus pobūdžio įstatyminis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei teismas. Teismas negalėjo atstatyti sandorių, sudarytų galiojant CK 255 straipsnio 1964 m. liepos 7 d. redakcijai, registravimo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172);

20) sandorio, kuris nesukeltų turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, fakto nustatymas prieštarautų CPK 272 straipsnio 1 daliai;

21) teismai netinkamai taikė CK 86, 89 ir 90 straipsnius ir nepagrįstai atstatė praleistą ieškininės senaties terminą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429 nurodė, jog ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jei per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę, bei pabrėžė, kad asmuo, prašantis teismo atstatyti praleistą ieškininės senaties terminą, turi tiksliai nurodyti konkrečią dieną, kurią jis sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Atsakovas tiksliai nenurodė dienos, kurią jis sužinojo apie savo teisės pažeidimą, nors apie savo teisės (jeigu jis tokią turėjo) įsigyti nuosavybėn 69,32 kv.m patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažeidimą jis turėjo sužinoti ne vėliau kaip Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1987 m. gruodžio 11 d. orderio Nr. 976, suteikusio teisę išsinuomoti šias patalpas, išdavimo dieną (CK 86 str.); apie ginčijamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870 atsakovams tapo žinoma jo paskelbimo 1994 m. rugsėjo 23 d. Valstybės žiniose dieną (Ž., 1994, Nr. 74-1398), o apie Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkį Nr. 2037 V – ne vėliau kaip 1994 m. lapkričio 2 d., t.y. ginčo patalpų nuomos sutarties sudarymo dieną (b.l. 145-151);

22) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. potvarkio Nr. 1186 p negalima vertinti kaip ginčo patalpų mainų sutarties pripažinimą (CK 89 str. 2 d.), nes juo Vilniaus miesto valdybai buvo pavesta perduoti ginčo patalpas draugijai neatlygintinai naudotis kaip valstybės paramą, t. y. ne mainais ir ne už skolas. Nuoroda „perduoti neatlygintinai naudoti” reiškia leidimą sudaryti panaudos sutartį;

23) nė viena iš teismų nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvo patenkintas atsakovo prašymas dėl ieškininės senaties termino atstatymo, negali būti laikoma svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi. Kompetentingos disponuoti valstybės turtu institucijos niekuomet nėra pripažinę atsakovų reikalavimų pagrįstumo, todėl teismai turėjo taikyti ieškininę senatį (CK 89 str. 1 d.) ir, konstatavę jos termino praleidimą, turėjo priešieškinį atmesti (CK 90 str. 1 d.);

24) apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo kompetencijai priklauso tik norminio, o ne individualaus pobūdžio Vyriausybės aktų konstitucingumo ir atitikimo įstatymams klausimas, nes toks aiškinimas, suteikiantis teisę bendrosios kompetencijos teismams kištis į valstybės vykdomosios valdžios veiklą, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Konstitucijoje bei Konstitucinio Teismo įstatyme vartojama sąvoka „Vyriausybės aktai”, aiškinant lingvistiškai, apima tiek norminio, tiek ir individualaus pobūdžio Vyriausybės leidžiamus aktus, netgi yra platesnė už sąvoką „Vyriausybės nutarimai”;

25) pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870, nenurodė teisės akto, suteikiančio tokią teisę bendrosios kompetencijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas pripažino tokią teismo teisę visiškai neargumentuodamas.Teismui kilus abejonių dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Konstitucijai ar įstatymams, vadovaujantis CPK 11 straipsnio 4 dalimi, jis privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsiliepimas į šį kasacinį skundą negautas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

KONSTATUOJA:

Kasacinio teismo paskirtis – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 18 str.). Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka yra ypatinga, išimtinė teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma, leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais ( CPK 352, 358 str.). Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi, kas apsprendžia specialų kasacinį procesą. Pagal CPK 358 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

1. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasacinio skundo argumentų ir analogiškų Vilniaus miesto valdybos kasacinio skundo argumentų

1.1. Dėl Civilinio kodekso 85 ir 90 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, nes atsakovo kreipimasis ne į teismą, o į Vyriausybę ir savivaldos institucijas negali būti laikomas svarbia priežastimi. Todėl, kasatorių nuomone, ieškininės senaties terminas negalėjo būti atnaujintas, o kadangi buvo prašoma taikyti ieškininę senatį, priešieškinys turėjo būti atmestas CK 90 straipsnio 1 dalies pagrindu (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Analogiškus argumentus savo kasaciniame skunde nurodo ir Vilniaus miesto valdyba, papildomai nurodydama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 86 ir 89 straipsnius bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (dvidešimt pirmas, dvidešimt antras ir dvidešimt trečias kasacinio skundo argumentai).

Teisėjų kolegija šiuos kasacinių skundų argumentus pripažįsta pagrįstais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 10 d. nutartis priimta civilinėje byloje E. V. v. V. V. ir kt., Nr.3K-3-122/1999, kategorija 42; 1999 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pasienio policijos departamento Šiaulių rinktinė, Nr. 3K-3-428/1999, kategorija 2). Ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t.y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str.), į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama „miegančios teisės” doktrina). Vadinasi, taikant normas, reguliuojančias ieškininę senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškininės senaties instituto normų tikslus. Ir nurodytieji interesai, ir tikslai patvirtina, kad praleisto ieškininės senaties termino atstatymo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus.

Sprendžiant, ar ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina atsižvelgti tiek į ginčo esmę, tiek ir į ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos knygos draugija ir Vilniaus knygos draugija savo nuosavybės teisę į ginčo pastatą kildina iš 1985 m. gegužės 6 d. ir 1987 m. birželio 2 d. sutarčių, pagal kurias gyvenamųjų namų statybai dalinio dalyvavimo teise Lietuvos savanoriškoji knygos bičiulių draugija sumokėjo 30 000 rb. (b.l. 33,69). Priešieškininio pareiškimo teiginys, jog Lietuvos savanoriškoji knygos bičiulių draugija mainais už šią sumą tikėjosi nuosavybės teise gauti patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patvirtina išvadą, kad apie savo teisės pažeidimą ji turėjo sužinoti 1987 m. gruodžio 11 d., t.y. tada, kai buvo išduotas orderis suteikiantis teisę draugijai išnuomoti ginčo pastato dalį kaip tarnybines patalpas. Šis orderis reiškia, kad patalpos draugijai buvo suteiktos ne nuosavybėn, o tik išnuomotos. Todėl draugija turėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į tas patalpas ji neįgyja. Tačiau byloje nėra duomenų, kad draugija šį orderį būtų ginčijusi. Todėl Vilniaus miesto valdybos kasacinio skundo argumentas, kad ieškininės senaties termino eiga šioje byloje turi būti pradėta skaičiuoti nuo 1987 m. gruodžio 11 d., yra visiškai pagrįstas.

Be to, pažymėtina, kad pagal CK 87 straipsnį asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškininės senaties termino. Todėl ta aplinkybė, kad Lietuvos savanoriškosios knygos bičiulių draugijos veikla pasibaigė ir jos teises perėmė Lietuvos knygos draugija, įtakos ieškininės senaties termino eigai neturėjo. Teismai, nagrinėję bylą, į šią normą neatsižvelgė ir jos netaikė.

Išvadą, kad teismai netinkamai taikė CK normas, reguliuojančias ieškininę senatį, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai bei Lietuvos knygos draugijos ir Vilniaus knygos draugijos veiksmai, rodantys, jog šios visuomeninės organizacijos iki pat ieškinio dėl iškeldinimo pareiškimo momento niekada nelaikė savęs ginčo patalpų savininkais ir savo veiksmais pripažino, jog neturi nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Antai iš Lietuvos knygos draugijos tarybos 1994 m. balandžio 25 d. rašto Nr. 2/10 (b.l.82) matyti, kad draugija žinojo, jog ginčo patalpos jai perduotos ne nuosavybės, o panaudos teise. Draugija neginčijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkio Nr. 1186p (b.l.87), kuriame aiškiai išreikšta Vyriausybės valia ginčo patalpas perduoti draugijai ne nuosavybės teise, o panaudos teise. Be to, draugija 1994 m. rugsėjo 24 d. (b.l.145-151) ir 1998 m. sausio 26 d. (b.l.5-7) sudarė ginčo patalpų nuomos sutartį.

Išdėstytosios aplinkybės patvirtina, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 85, 86, 87 89 ir 90 straipsnius ir be pakankamo teisinio pagrindo atnaujino ieškininės senaties terminą, todėl teismo sprendimas ir nutartis naikintini (CPK 354² str. 2 ir 5 d.).

1.2. Dėl CK 96 ir kitų teisės normų, reguliuojančių nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo patalpos priklauso valstybei, todėl teismai neturėjo teisės pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 870 (antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta pagrįstu.

Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis numatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnis jau įtvirtino savivaldybių nuosavybę, kaip savarankišką viešosios nuosavybės formą. Šio straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad savivaldybės nuosavybės teisės atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu CK 95, 97, 98, 99 straipsniai buvo pakeisti, taip pat kodeksas buvo papildytas 95¹ ir 98² straipsniais. Šie straipsniai įtvirtino antrą viešosios nuosavybės teisės formą – savivaldybių nuosavybę. CK 98² straipsnis numatė, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Aptartų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn.

Pirmasis įstatymas, sureguliavęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”. Vėliau šį įstatymą pakeitė 1997 m. gruodžio 2 d. priimtas „Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas”. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog valstybė šių įstatymų nustatyta tvarka ginčo pastatą buvo perdavusi Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Todėl prezumpcija, kad pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, nėra paneigta. Šią išvadą patvirtina ir faktas, jog ginčo pastatą iš savivaldybės valdymo ketinama perduoti valstybės įmonės „Turto fondas” valdymui (b.l.241). Tiek iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkio Nr.1186p, tiek ir iš 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 870 matyti, kad valstybė, kaip savininkas, Vilniaus miesto savivaldybei ginčo pastatą buvo perdavusi valdyti tik patikėjimo teise (CK 99 str.). Todėl valstybė, kaip savininkas, turėjo teisę nevaržomai spręsti, kokiu būdu ir forma turi būti naudojamas jai priklausantis turtas (CK 96 str.). Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkis Nr. 1186p gali būti vertinamas tik kaip vienašalis aktas, kuriuo Vilniaus miesto valdybai kaip institucijai, valdančiai valstybės turtą patikėjimo teise, buvo pavesta (ir kartu – leista) sudaryti patalpų panaudos sutartį. Pagal pagrindinį sutarčių teisės principą – sutarties laisvės principą –sutartiniai santykiai gali susiklostyti tik šalių susitarimu. Minėtas Vyriausybės potvarkis, kaip vienašalis aktas, negali būti vertinamas kaip panaudos sutartis. Jis tebuvo vienašalis institucijos, įgyvendinančios savininko teises (CK 99 str.), aktas, išreiškiantis savininko sutikimą, jog būtų sudaryta turto panaudos sutartis. Remiantis šiuo potvarkiu Vilniaus miesto valdyba ir draugija turėjo sudaryti panaudos sutartį. Tačiau šis potvarkis nebuvo realizuotas, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tokia panaudos sutartis buvo sudaryta. Vadinasi, panaudos teisiniai santykiai neatsirado, ir bylą nagrinėję teismai nepagrįstai minėtą Vyriausybės potvarkį kvalifikavo kaip panaudos sutartį. Kadangi ginčo pastatas nuosavybės teise priklausė valstybei, tai Vyriausybė, kaip savininko teises įgyvendinanti institucija, turėjo teisę pakeisti savo ankstesnę nuostatą priimdama 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870, kuriuo Vilniaus miesto valdybai buvo pavesta ginčo patalpas išnuomoti draugijai ne konkurso tvarka. Kaip minėta, panaudos santykiai nebuvo susiklostę, todėl nepagrįsta ir bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog Vyriausybė šiuo nutarimu vienašališkai pakeitė tarp šalių buvusius susiklosčiusius civilinius santykius. Taip pat nustatyta, kad draugija šio Vyriausybės nutarimo neginčijo, ir 1994 m. lapkričio 2 d. sudarė patalpų nuomos sutartį. Todėl teismai šį Vyriausybės nutarimą pripažino negaliojančiu nepagrįstai.

1.3. Dėl teisės aktų, reguliavusių gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise, aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog draugijos nuosavybės teisė į ginčo patalpas atsirado iš 1985 m. gegužės 6 d. sutarties (trečiasis ir ketvirtasis kasacinio skundo argumentai). Vilniaus miesto valdybos kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, kurie reguliavo gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise (pirmasis, antrasis, ketvirtasis, penktasis, šeštasis, septintasis, aštuntasis, devintasis, dešimtasis, dvyliktasis, šešioliktasis, aštuonioliktasis, devynioliktasis ir dvidešimtasis kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais.

Teisiškai vertinant bet kokį santykį, turi būti vadovaujamasi tomis teisės normomis, kurios galiojo to teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Taigi kvalifikuojant 1985 m. gegužės 6 d. ir 1987 m. birželio 2 d. sutartis, sudarytas tarp Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybos ir Lietuvos savanoriškosios knygos bičiulių draugijos, kyla teisės taikymo laike problema.

Vienas pagrindinių teisės principų nustato, kad įstatymas neturi atgręžtinės galios ir galioja tik ateičiai (lex prospicit, non respicit). Šį principą, kaip pamatinį teisinės valstybės postulatą, ne kartą patvirtino veikiant mūsų teisinėje sistemoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 1994 m. kovo 16 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad „įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jų veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būtinų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį”, t.y. netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo”.

Faktą, kad įstatymų leidėjas pripažįsta šį visuotiną teisės principą, patvirtina ir ta aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo” nustatė, kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui”. Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik pripažino, kad iki 1990 kovo 11 d. Lietuvoje de facto funkcionavo tam tikra teisės sistema, bet ir faktiškai šią teisės sistemą recepavo. Tuo pačiu įstatymų leidėjas patvirtino bendrą principą, kad iki 1990 m. kovo 11 d. sudaryti sandoriai negali būti peržiūrėti pagal naujas teisės normas, o jų galiojimas turi būti nustatomas pagal jų sudarymo momentu galiojusius teisės aktus. Šį įstatymų leidėjo ketinimą konstatavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 15 d. nutarime, aiškiai pasisakydamas, kad sandorių, pagal kuriuos grąžintinas turtas perleistas kitų asmenų privačion nuosavybėn, galiojimas turi būti sprendžiamas pagal tų sandorių sudarymo momentu galiojusius teisės aktus. Nuostatą, kad įstatymas neturi atgręžtinės galios, ne kartą yra patvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. B. L. ir kt., Nr. 3K-3-385/2000, kategorija 36).

Taigi teisiniams santykiams, susijusiems su gyvenamųjų namų statyba dalinio dalyvavimo teise, turi būti taikomi teisės aktai, galioję šių santykių atsiradimo momentu. Aptariamu laikotarpiu, t.y. 1985-1987 m. gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise reguliavo Lietuvos Ministrų Tarybos 1978 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 108, kuris numatė, kad organizacijos turi teisę perduoti vieningajam užsakovui dalinio dalyvavimo būdu kapitalinius įdėjimus gyvenamųjų namų statybai. Už organizacijų lėšas pastatyti butai buvo naudojami tų organizacijų darbuotojams apgyvendinti. Taigi tuo metu galioję teisės aktai, reguliavę gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise, numatė organizacijų lėšų tikslinį panaudojimą, t.y. butų savo darbuotojams statybą, ir nenumatė, kad už organizacijų lėšas pastatyti butai tampa jų nuosavybe arba šios organizacijos už investuotas lėšas mainais gauna tam tikrą valstybės turto dalį. Šią išvadą patvirtina taip pat Butų kodekso 5, 6, 25 ir 47 straipsniai, kurie numatė, kad dalinio dalyvavimo teisės pagrindu pastatyti butai tapdavo valstybinio butų fondo dalimi. Vadinasi, draugija, skyrusi lėšų gyvenamųjų namų statybai, pagal 1985 –1990 m. galiojusius teisės aktus mainais už šias lėšas negalėjo nuosavybės teise įgyti jokio kito valstybės turto. Bylą nagrinėję teismai šių teisės aktų netaikė, todėl teismų sprendimas ir nutartis naikintini kaip neteisėti (CK 354² str. 2 ir 5 d.).

Pagal tuometinę CK 279 straipsnio 3 dalies redakciją, mainų sutartis, kurioje viena ar abi šalys yra valstybinės organizacijos, galėjo būti sudaromos tik įstatymų numatytais atvejais. Be to, pagal CK 279 straipsnio 2 dalį mainų sutartis privalėjo būti sudaroma raštu. Taigi priešieškininio pareiškimo ir teismų sprendimo bei nutarties argumentai, kad draugija nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgijo mainais už investuotus butų statybai 30 000 rb., yra teisiškai nepagrįsti.

1.4. Dėl ieškinio atmetimo motyvų

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė ieškinį motyvuodami vien ta aplinkybe, jog yra patenkintas priešieškinys (penktasis kasacinio skundo argumentas). Analogišką argumentą savo kasaciniame skunde nurodo ir Vilniaus miesto valdyba, papildomai teigdama, jog teismai, atmesdami ieškinį vien priešieškinio patenkinimo pagrindu, pažeidė CPK 65, 217 ir 222 straipsnius. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais. CPK 153 straipsnio 2 punktas numato, kad viena iš priešieškinio pareiškimo sąlygų yra prielaida, leidžianti daryti išvadą, jog, patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar dalinai nebegalima patenkinti pradinio ieškinio. Jeigu teismas savo sprendimu tenkina priešieškinį, tai jis privalo nurodyti, kodėl nebegalima visiškai arba iš dalies tenkinti pradinio ieškinio. CPK 65 straipsnis ir 217 straipsnio 1 dalis reikalauja ištirti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus, t.y. tiek tuos, kuriuos pateikia atsakovas, pagrįsdamas savo priešieškinį, tiek ir tuos, kuriuos pateikia ieškovas, pagrįsdamas savo reikalavimą. CPK 222 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad teismas aptartų tiek ieškovo, tiek ir atsakovo reikalavimus bei argumentus, įvertintų abiejų šalių pateiktus įrodymus. Pagal CPK 217 straipsnio 2 dalį teismas sprendime privalo pasisakyti dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų. Kai byloje nagrinėjamas ir ieškinys, ir priešieškinys, ši norma reiškia ne ką kitą, kaip reikalavimą, kad teismas pasisakytų ir dėl ieškovo reikalavimo, ir dėl atsakovo priešinio reikalavimo pagrįstumo ar nepagrįstumo. Kadangi teismai išimtinai analizavo tik atsakovo pateiktus argumentus ir įrodymus, o dėl ieškovo pareikšto ieškinio apskritai nepasisakė, tokio teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtu. Ieškinio pagrįstumo klausimo bylą nagrinėjusiems teismams nesvarsčius, šis klausimas negali būti svarstomas ir kasaciniame teisme. Todėl šioje dalyje teismų sprendimas ir nutartis naikintini ir byla pagal ieškovo ieškinį perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ( CPK 354² str. 2 ir 5 d.; 368 str. 1 d. 5 p.).

2. Dėl Vilniaus miesto valdybos kasacinio skundo argumentų

2.1. Dėl valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai ginčo santykiui taikė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnį (trečiasis, vienuoliktasis, tryliktasis, keturioliktasis ir penkioliktasis kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pabrėžė, kad įstatymui negalima suteikti atgręžtinės galios, jeigu jame pačiame tai nenustatyta. Patys atsakovai patvirtino, kad savo nuosavybės teisę į ginčo patalpas jie kildina iš 1985 m. gegužės 6 d. sutarties. Taigi patys atsakovai pripažįsta, jog ginčo santykis atsirado 1985 m. Tuo tarpu valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas priimtas tik 1998 m. gegužės 12 d., todėl jis gali būti taikomas tik santykiams ir teisiniams faktams bei jų padariniams, atsiradusiems po jo įsigaliojimo.

Be to, šio įstatymo 17 straipsnis, numatantis valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo pagrindus, aiškiai nustato, jog valstybei priklausantis turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perduotas tik įstatymų nustatytais būdais. Turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Todėl bet kokiu atveju šis savininko ketinimas turi būti aiškiai ir neabejotinai išreikštas. Lygiai taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti išreikšta asmens valia pripažinti skolą. Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įgaliotos valstybės institucijos buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškusios ketinimą perduoti ginčo patalpas atsakovų nuosavybėn, arba, kad buvo pripažinusios valstybės skolą. Antra vertus, įstatymas nustato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama arba prarandama tam tikrais būdais (CK 149-163 str.): perleidžiant turtą pagal sandorį, turtą paveldint, pagaminant naują daiktą ir t.t. Pripažįstant, jog vienas asmuo prarado nuosavybės teisę, o kitas ją įgijo, būtina nurodyti konkretų nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindą. Tačiau nei draugija, nei bylą nagrinėję teismai tokio pagrindo nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas siekiant patenkinti tam tikrus viešus interesus, įstatymas nustato specialius reikalavimus valstybės turto perleidimui kitų asmenų nuosavybėn. Tai reiškia, kad valstybė yra savitas civilinių teisių subjektas, o valstybės turtas yra savitas nuosavybės teisės objektas, todėl civilinės teisės normos turi būti taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto, tiek ir į jo objekto specifiką. Kaip antai, valstybė gali skolintis tik įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais, kuriuos reglamentuoja 1996 m. rugpjūčio 22 d. Valstybės skolos įstatymas. Skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik įstatyme numatytos sutarties ar kitokio įstatyme numatyto sandorio pagrindu. Todėl kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad atsakovai savo nuosavybės teisės negali grįsti nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, nei kitais iki šio įstatymo priėmimo galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais disponavimą valstybės turtu. Dėl nurodytų priežasčių bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi CK 4 straipsniu, nes valstybės turtu disponuoti arba valstybės vardu prisiimti skolą galima tik įstatyme numatytais atvejais ir būdais, o pripažinimas, jog tą daryti galima ir įstatyme nenumatytais pagrindais, sudarytų sąlygas švaistyti valstybės turtą, kas prieštarautų viešam interesui.

2.2. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 870 panaikinimo

Vilniaus miesto valdybos kasaciniame skunde teigiama, kad bendrosios kompetencijos teismai neturi teisės panaikinti Vyriausybės nutarimų (dvidešimt ketvirtas ir dvidešimt penktas kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija jau nurodė, kodėl pripažintina, kad teismai minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą panaikino nepagrįstai. Kolegijos nuomone, aptariamu atveju Vyriausybė veikė kaip savininko, t.y. valstybės, įgaliota institucija (CK 99 str.), ir minėtas nutarimas negali būti vertinamas kaip teisės aktas, t.y. aktas, nustatantis, keičiantis ar naikinantis teisės normas. Tai buvo tik organizacinio pobūdžio aktas – parėdymas, kurio pagrindu buvo realizuotos valstybės, kaip savininko, teisės. Teismai, panaikindami Vyriausybės nutarimą, nepagrįstai suvaržė valstybės, kaip civilinių teisinių santykių dalyvio teises, nes tokiu būdu buvo apribotos valstybės, kaip savininko, teisės valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiu turtu. Antra vertus, minėtas nutarimas, kaip jau minėta, vertintinas tik kaip savininko patvarkymas, t.y. organizacinio pobūdžio aktas, asmeniui, kuris valstybės turtą valdo patikėjimo teise, sudaryti atitinkamą sutartį. Šis nutarimas pats savaime naujų civilinių teisinių santykių nei panaikino, nei sukūrė.

Kadangi teisėjų kolegija jau konstatavo, kad aptariamasis Vyriausybės nutarimas pripažintas negaliojančiu nepagrįstai, kitų kasacinio skundo argumentų, kaip turinčių bendro pobūdžio reikšmę ir išeinančių už nagrinėjamos bylos ribų, analizė nėra tikslinga.

Kiti Vilniaus miesto valdybos kasacinio skundo argumentai aptarti analizuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasacinio skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako.

3. Dėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų

Atsiliepime teigiama, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės kasacinis skundas nepagrįstas, nes Vyriausybė nebuvo pareiškusi ieškinio, tačiau prašo ieškinį tenkinti; taip pat teigiama, kad skundžiama tik apygardos teismo nutartis (pirmasis atsiliepimo argumentas). Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Analizuojant kasacinių skundų argumentus jau buvo pabrėžta, jog ginčo patalpų savininkas yra valstybė. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip valdžios institucija, įgyvendinanti savininko teises (CK 99 str.) ir dalyvaujanti procese kaip bylos šalis, turi teisę palaikyti Vilniaus miesto valdybos, kaip subjekto, valdančio turtą patikėjimo teise, reikalavimus.

Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį kasacinio apskundimo objektu yra būtent apeliacinės instancijos sprendimai ir nutartys, todėl kasacinio apskundimo objektas kasaciniame skunde nurodytas teisingai.

Atsiliepimo argumentus, jog ieškininės senaties terminas nebuvo praleistas (antrasis atsiliepimo argumentas), paneigia pačių atsakovų veiksmai, patvirtinantys, jog iki pat šios civilinės bylos iškėlimo momento atsakovai nelaikė savęs ginčo patalpų savininkais. Normų, reglamentuojančių ieškininę senatį, analizę teisėjų kolegija jau yra pateikusi atsakydama į kasacinių skundų argumentus, todėl savo motyvų šiuo klausimu nekartoja.

Kaip minėta, valstybės turtas gali būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatymų numatytais pagrindais ir įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsiliepimo argumentai, jog atsakovai nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgijo įstatyme tiesiogiai nenumatytu, bet jam neprieštaraujančiu būdu (trečias atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas), atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Kadangi valstybės nuosavybės teisę reglamentuoja specialios teisės normos, o specialių teisės normų taikymas pagal analogiją negalimas, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė įstatymo analogiją ir, pažeisdami bendruosius teisės principus, suteikė atgręžtinę galią specialiam įstatymui.

Teisėjų kolegija atsiliepimo argumentų, susijusių su valstybės nuosavybės teise į ginčo patalpas, papildomai neanalizuoja, nes šis klausimas jau buvo aptartas atsakant į kasacinių skundų argumentus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 4-5 punktais ir 370 straipsniu,

NUTARĖ:

1. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. kovo 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti. Dėl atsakovo priešieškinio priimti naują sprendimą ir ieškovų pagal priešieškinį Lietuvos knygos draugijos bei Vilniaus knygos draugijos priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisės pripažinimo į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atmesti. Ieškinį dėl nuomos sutarties pripažinimo netekus galios ir iškeldinimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui naujos sudėties.

2. Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjų kolegijos pirmininkas A. Spiečius

Teisėjai V. Mikelėnas

A. Simniškis